Borneo: trys savaitės kaip trys dienos. K.Kajokaitė
Paskelbta: 2010-01-11
Kotrynos Kajokaitės straipsnis apie savonariavimą pas dr. Birutę Galdikas
"Gyvenimo sąlygos labai kuklios, kontaktas su išoriniu pasauliu minimalus. Nėra karšto vandens. Iš tikrųjų, nėra jokio vandentiekio vandens. Miegosite viduryje miško, laikinai sukonstruotose pastogėse. Patirtis nebūtina, būtinas noras padėti ir domėjimasis miškų išsaugojimu ir orangutanų išslikimu." Tokį aprašymą radau Tarptautinio Orangutanu Fondo internetiniame puslapyje, kuris skelbė, kad Dr. Birutė Galdikas organizuoja naują savanoriavimo programą Borneo. Mane sugundė viltis pamatyti orangutanus jų natūralioje aplinkoje - atogrąžų miškuose bei pažadas susipažinti su garsiąja lietuvių kilmės mokslininke. Visos kitos detalės atrodė tik maži niekniekiai.
Parašiau trumpa laišką ir išsiunčiau Dr. Birutei. Paminėjau, kad esu Antropologijos studentė ir seniai domiuosi primatologija. Primatų studijos šiomis dienomis yra neatskiriamos nuo išsaugojamojo darbo, nes šie žinduoliai gyvena tiktai atogrąžų miškuose, kurie labai sparčiai nyksta. Todėl ši savanorių programa būtų puiki galimybė pamatyti orangutanus bei savanorišku darbu prisidėti prie jų išsaugojimo. Po kelių savaičių sulaukiau skambučio iš Indonezijos. Pati Birutė Galdikas nutarė pasikalbėti apie mano kandidatūrą. Po trumpo pokalbio išgirdau: "Sveikinu, jūs esate priimta į Tarptautinio Orangutanų Fondo savanorių programą. Lauksiu jūsų Borneo šią vasarą".
Pradėjau ruoštis kelionei. Pirmiausia apsilankiau pas gydytoją pasiteirauti dėl skiepų. Jų prireikė netgi penkių - hepatito A ir B, poliomielito, vidurių šiltinės ir japoniško encefalito. Taip pat gavau receptą profilaktiniams vaistams apsisaugoti nuo maliarijos. Be viso to, teko įsigyti bilietus i Borneo, pasirūpinti kelionės draudimu, ir gauti Indonezijos vizą. Buvo ir mažesnių rūpesčių: teko įsigyti hamaką, kuris apsaugo nuo uodų, vaikščiojimui po džiungles tinkamus batus ir uodus atbaidančius kremus.
Po kelionės, trukusios maždaug tris dienas, pagaliau lėktuvas nutupė Borneo saloje, kuri yra trečia pagal dydį pasaulyje. Praeityje ji buvo visa padengta džiunglėmis. Dabar ši sala turi tik mažus atogrąžų miškų plotelius. Skrendant virš jų mačiau daug gaisrų. Išdeginti miškų plotai yra naudojami žemdirbystei bei palmių plantacijoms. Nykstant džiunglėms, nyksta ir biologinė įvairovė bei vienintelės Azijos raudonosios žmogbeždžionės - orangutanai. Žodis "Orang-hutan" indoneziečių kalba reiškia "miško žmogus". Vietinės legendos byloja, kad orangutanai yra žmonės, kurie apsimeta, jog nekalba žmonių kalba. Taip jie išvenga sunkaus darbo ir gyvena džiunglėse.
Savanorių grupę sudarė devyni žmonės. Visi atvykę iš įvairių valstybių: JAV, Australijos, Didžiosios Britanijos ir Japonijos. Visi turintys skirtingą gyvenimo patirtį, tačiau entuziastingi žmonės, kuriuos domina orangutanai. Mus apgyvendino labai neįprastoje vietoje - apleistame zoologijos sode. Jį Dr. Birutė nupirko iš vietinio žmogaus, nes pasibaisėjo sąlygomis, kuriose gyvūnai buvo laikomi. Mokslininkė davė sau pažadą, kad juos išlaisvins. Laimei, dauguma gyvūnų buvo iš vietinių miškų, todėl juos buvo lengva grąžinti atgal. Zoologijos sodą mokslininkė nusprendė palikti tuščią, kad jis tartum vaiduoklis primintų mums apie tai kas įvyko. Mus apgyvendino sename administraciniame pastate. Zoologijos sodas įkurtas atogrąžų miške, todėl gyvūnijos čia apstu. Kiekvieną dieną stebėdavome proboscis beždžionių būrius, besimaitinančius medžiuose, vakarais įvairūs paukščiai ir vabzdžiai surengdavo nepaprastą džiunglių koncertą, kuris užmigdydavo mus išsitiesusius hamakuose.
Mūsų grupės darbas - tiesti medinį taką miške, šalia Dr. Birutės įkurto ir vadovaujamo Orangutanų Karantino ir Reabilitacijos Centro. Profesorė pradėjo orangutanų mokslinį tiriamajį darbą 1971 m. Greitai ji suprato, kad jos vaidmuo Borneo turi būti ne tik kaip mokslininkės, bet kaip ir žmogaus, kuris rūpinasi šių žmogbezdžionių gerove. Vis daugiau ir daugiau našlaičių orangutanų, kurių motinos tapo brakonierių aukomis, patekdavo į B. Galdikas rankas. Ji kiekvienu jų rūpinosi, po to grąžindavo į natūralią aplinką - atogrąžų mišką. Šiuo metu Centre yra trys šimtai trisdešimt našlaičių orangutanų, kuriuos prižiūri apie šimtas trisdešimt mokslininkės asistentų. Pati Birutė Galdikas vadovauja Centrui, organizuoja orangutanų maitinimą, rūpinasi lėšomis Centrui išlaikyti.
Orangutanai yra vieninteliai primatai, praleidžiantys apie aštuonerius metus su savo motina, kuri juos moko mitybos bei išgyvenimo gudrybių. Našlaičiai orangutanai patekę į Karantino ir Reabilitacijos Centrą, praleidžia jame daug laiko, kol sulaukia aštuonerių ar dešimties ir yra pasiruošę sugrįžti i džiungles. Gyvendami Centre orangutanai kiekvieną dieną yra vedami į mišką, kur jie įgyja laipiojimo medžiais gudrybių. Laisvėje orangutanai medžiuose praleidžia beveik visą laiką, todėl jų kojos gali atlikti tas pačias funkcijas kaip ir rankos. Mūsų nutiestu taku naudosis Birutės Galdikas asistentai, kurie kiekvieną dieną lydės orangutanus į mišką. Lietingu metu Borneo miškai tampa neįžengiamomis pelkėmis, o medinis takas padės asistentams lengviau stebėti orangutanus.
Nors beveik nei vienas iš mūsų neturėjom tokio darbo patirties, netrukus visi išmokome kalti vinis, pjaustyti lentas ir skaptuoti medį. Dirbant svilinančioje tropikų saulėje, prakaituodavome netgi stovėdami vietoje. Mūsų kaimynai buvo įvairūs vabzdžiai, delno dydžio juodi skorpionai ir retkarčiais netikėtai užkluptos nuodingos gyvatės. Jau po pirmosios savaitės mūsų taku ėmė vaikščioti Dr. Birutės asistentai, o su jais - ir orangutanai. Raudonieji ‘miško žmonės' geriausiai jaučiasi tuomet, kai keliauja medžių šakomis. Jie dažnai nutraukdavo mūsų darbą, nes norėdavo pačiupinėti ir mus, ir mūsų įrankius. Kai kurie jų įsidrąsinę žaisdavo su mumis, naudojosi mūsų rankomis lyg šakomis, kabėdami ant jų jie bandydavo patikrinti mūsų kišenes. Kiti nedrąsiai stebėdavo mus iš medžių, o einant pro šalį bandydavo mus nutverti už drabužių. Pivalėjome slėpti plaktukus ir pjūklus, nes orangutanai, matydami kaip mes dirbame, norėjo mus imituoti. Vienas orangutanas labai supyko, kad nedavėme jam plaktuko ir išnešiojo bei išmėtė visas lentas.
Trys savaitės pralėkė kaip trys dienos. Galiausiai darbas neatrodė sunkus, bet teikė malonumą. Kasdieniai susitikimai su orangutanais buvo kiekvienam svarbiausias atlygis. Praleidome daug laiko su Dr. Birute Galdikas diskutuodami apie pagrindines problemas, kurios iškyla orangutanams natūralioje aplinkoje. Vietiniai žmonės vis dar medžioja orangutanus, nes žvėrieną jie laiko delikatesu. Nužudytų orangutanų mažyliai dažniausiai parduodami kaip naminiai gyvūnai žmonėms, kurie nieko neišmano nei apie juos, nei apie jų mityba. Dažnai tokie mažyliai ilgai neišgyvena, o tie, kurie pradeda bręsti, pasidaro per stiprūs, tampa pavojingi juos laikantiems žmonems. Dalis laimingųjų patenka į mokslinkės Karantino ir Reabilitacijos Centrą, kur jiems suteikiama antra galimybė grįžti namo - į džiungles.
Be brakonieriavimo, didžiausia grėsmė orangutanams yra spartus natūralios aplinkos naikinimas. Išdeginami dideli miško plotai paverčiant juos dirbama žeme. Tačiau pati svarbiausia problema yra palmių, iš kurių vaisių spaudžiamas palmių aliejus, plantacijos. Dideli džiunglių plotai yra iškertami, juos keičia palmių plantacijos, kuriose nelieka biologinės įvairovės. Visa augmenija ir gyvūnija, tarp jų ir orangutanai, pasmerkiami pražūčiai.
Dr. Birutės Galikas gyvenimas paskirtas kovai su šiomis problemomis. Jos vadovaujamas Tarptautinis Orangutanų Fondas rūpinasi Tanjung Puting nacionaliniu parku bei jame gyvenančia laukinių orangutanų populiacija, išlaiko Orangutanų Karantino ir Reabilitacijos Centrą, bando nupirkti kuo daugiau likusio miško, kad jis nebūtų paverstas palmių plantacijomis.Viena moteris kovoja prieš didelę industriją. Nelygi kova, todėl įvairių pasaulio organizacijų bei privačių asmenų pagalba, padeda jai įgyvendinti šį svarbų uždavinį.
2009 metai